Praėjusią savaitę mano antroji pusė nusivedė mane į Kauno dramos teatro spektaklį „Sudužusių širdžių namai”. Prisipažinsiu, kad teatre paskutinį karta buvau tikrai seniai (turbūt mokyklos laikais!). Ir jei čia norite perskaityti spektaklio recenziją, tokios aš tikrai neparašysiu. Tik noriu papasakoti savo įspūdžius apie šių dienų teatrą.
Spektaklis paliko išties nuostabų įspūdį. Dauguma aktorių – jaunimas. Vaidyba įtikinanti. Taip ir noriu pasakyti, kad teatre dar apsilankysiu :). Išties, įspūdis toks, lyg skaitytum knygą, tik čia istoriją matai gyvai, prieš savo akis. Jei istorija užkabina, su nekantrumu lauki kaip viskas baigsis. Taip man ir buvo. Taip būna ir su įdomia knyga, kai skaitau per visą naktį :) .
Tiesa, teatras nespindi taip, kaip pirmame paveikslėlyje. Mes spektaklį žiūrėjome atsinaujinusioje „Parketinėje salėje”. Na taip, atsinaujinusioje. Kitose salėse neesu buvęs. VIP vietos pirmose eilėse (minkštesnės kėdės), kitos tai senos kultūrnamio kėdutės. Aš nepeikiu, bet tiesiog konstantuoju faktą kaip prastai remiamas teatras… Po pertraukos trečdalis žiūrovų sėdėjo su striukėmis. Buvo šaltoka. O kaip reikia vaidinti aktoriams kai nėra „per šilta”? Žiūrovų dauguma mokiniai ir pagyvenę žmonės. Gal dėl to, kad jiems nuolaidos. Aš manau, kad bilietai į teatrą yra per pigūs. Bet pakėlus kainas, gali būti, kad ir pusė salės liks neužpildyta…
Norėčiau paagituoti visus nueiti į teatrą. Ypač tokius kaip aš, kurie seniai buvote. Gal atrasite ką nors naujo ir įdomaus sau ;) . Gerų spektaklių! Sėkmės teatrui!
