Tarnybinės dovanos

Tai pirmasis iš trijų straipsnių apie verslo dovanas, jų teikimo aplinkybes, taip pat gėlių dovanojimo aspektus.

Labai dažnai pasitaiko, kad dėl žinių stokos žmonės nežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, t.y. neišmano elgesio etiketo. Toks neišmanymas paprastai rodo ne tik jų kultūros lygį, bet dažnai pakiša koją karjeros srityje ar santykiuose su žmonėmis, su kuriais nuolat bendraujama. Bendraujant su žmonėmis, nesvarbu, kas jie bebūtų: verslo partneriai, kolegos, viršininkas ar pavaldiniai, neapsieinama be dovanų, padėkos laiškelių, gėlių ir t.t., todėl svarbu žinoti, kas kada kur ir kam tinka dovanoti, kaip ir kada tai reikia daryti.

Šiuo straipsniu norėtųsi aptarti dovanų teikimo aplinkybes, konkrečiau – jų teikimą verslo partneriams.

Vienas svarbiausių dalykų versle – geri santykiai. Jau tapo  įprasta, kad juos palaikyti padeda dovanos. Tiek smulkios – klientams, tiek didesnės – verslo partneriams. Visos turi būti gerai apgalvotos, tinkamai parinktos, kad pasiektų savo tikslą. Dovanos tapo įprastas dalykas, be kurio niekas neapsieina.

Dovanos bendradarbiams teikiamos už kokią nors paslaugą, sveikinant premijos ar kūdikio gimimo proga, džiaugiantis naujomis jo pareigomis, lankant ligoninėje ir t.t. Svarbu nepamiršti, ką ir kokiu atveju dera dovanoti, be to, norint išrinkti tinkamą dovaną nebūtina išleisti daug pinigų. „Prieš dovanojant kokį daiktą visada vertėtų pamąstyti, ar tai pradžiugins, ar bus nors kiek naudinga.“  Šiaip ar taip, gėlės tiks visada, o pinigų kolegoms paprastai nedovanojama.

Wolf. I. „Biznio knygoje“ nurodo dar vieną labai svarbų dalyką sakydamas, kad „jei iš tikrųjų norite žmogų pradžiuginti, tai iš anksto, o ne paskutinę akimirką pagalvokite apie dovaną.“
Kartais darbovietėse yra švenčiami gimtadieniai. Tuomet kolegos kaskart sveikina savo bendradarbį. Tokiais atvejais derėtų pasiteirauti, ko sukaktuvininkas norėtų labiausiai. Kai darbovietėje dovanojama bendra dovana vienam iš kolegų, visi kiti paprastai pasirašo ant atviruko, pridedamo prie jos. Jei esama susitarimo, kad sveikinama tik gėlių puokšte, derėtų dovanoti mėgstamiausias gėles, o ne pačias pigiausiais.

Versle pasitaiko atvejų, kai dovanas dovanoja vienas kitam verslo partneriai, bet jas priima darbuotojai, o ne tiesiogiai vadovas. Kai kurios kompanijos savo darbuotojams neleidžia imti dovanų iš klientų, kad nesijaustų įsipareigoję atsilyginti kokiomis nors nuolaidomis ar paslaugomis.

Kitas žinotinas atvejis, kai dovana teikiama viršininkui nuo darbuotojų. Iš tiesų darbuotojai neturėtų dovanoti dovanų savo darbdaviams. Tačiau tam tikra proga nedidelė dovanėlė – kanceliarijos reikmuo, butelis gero alkoholinio gėrimo arba šalikas – toleruotina. Jei vadovas vedęs, galima paruošti dovanėlę ir jo antrajai pusei. Bet neseniai dirbantis darbuotojas neturėtų dovanoti dovanų viršininkui – jas galima palaikyti kyšiu.

Apskritai išlieka žinotinas etiketo dalykas, kad dovanos visuomet turėtų:

• „atitikti progą: antai apskrito gimtadienio proga dovanojama kiek didesnė dovana nei paprastą gimtadienį“;

• „tikti tam asmeniui: tai yra sunkiausia, nes reikia žinoti to žmogaus interesus, pomėgius ir gyvenimo būdą.“  Pavyzdžiui, moteriai nepadovanosi pypkės, kad ir kokia ypatinga ji būtų, o humoristinė dovana tiks tik geram pažįstamam. Paprasčiau būna tada, kai žmogus kažkuo domisi ar kažką kolekcionuoja;

• atitikti asmeninius santykius su apdovanojamuoju;

• būti įteiktos laiku: praėjus iškilmėms įteikta dovana ne tokia reikšminga.

Taip pat dovana neturėtų būti:

• Per brangi, nes toks gestas gali būti suprastas kaip noras įsiteikti.
• Per daug asmeniška: visuomet reikia turėti galvoje, kad dovana gali būti išvyniota kitų svečių akivaizdoje, todėl ji neturėtų sietis su gavėjo silpnybėmis ar intymiais dalykais.
• Per daug įpareigojanti.

Kita vertus, nemandagu kai kada klausti, kokios dovanos norėtų pats asmuo, o asmeninių švenčių progomis netinka reklaminės dovanos su firmos ženklu: tai galėtų būti suprasta kaip reklama.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Wolf I. Biznio knyga. Vilnius: Mintis: 2000.
Wrede-Grischat R. Manieros ir karjera. Vilnius: Pradai, 1996.

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *